Evangelijoje pagal Morkų vienas po kito seka du pasakojimai apie žmones, kurie kreipėsi į Jėzų su jiems svarbiais prašymais. Jėzaus mokiniai Jokūbas ir Jonas prašė privilegijos sėdėti Mesijo dešinėje ir kairėje, o aklas elgeta maldavo tik jo pasigailėti. Pirmiesiems Jėzus pasakė: „Patys nežinote, ko prašote“, o elgetai tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave!“ Ir aklasis praregėjo.
Nors Jokūbas ir Jonas vaikščiojo su Jėzumi, bet puoselėjo širdyje nesveikas idėjas - jiems rūpėjo garbė ir saugus gyvenimas būsimo Mesijo pašonėje. Aklasis Bartimiejus buvo toli nuo Jėzaus, be to, dar neregys, gyvenantis iš žmonių išmaldos, todėl jis meldė tik pasigailėjimo: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Koks nuolankus prašymas! Aklasis net nedrįsta prašyti regėjimo malonės, prašo jo pasigailėti. Tik Jėzaus paklaustas, ko norėtų, atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“ (Mk 10,50).
Ar tai nėra Šventojo Rašto nuoroda, kokia turi būti mūsų prašomoji malda? Juk dažnai tikinčiojo žmogaus didžiąją dalį maldų sudaro įvairūs prašymai. Ne dėkojimas, ne Dievo šlovinimas, bet prašymai. Prašome sveikatos, pasisekimo, meldžiamės už vaikus, tėvus ir kt. mums svarbius reikalus. Tačiau prašomosios maldos esmė turėtų būti ne mūsų išsakomi konkretūs prašymai, tarsi Dievas nežinotų, ko mums reikia, bet nuolankus prašymas, kad Dievas mūsų pasigailėtų ir suteiktų tai, kas mums reikalingiausia. Ne mes Dievui turime primesti savo valią, bet maldoje nuolankiai prašyti, kad mūsų gyvenime įvyktų tai, ko Dievas iš mūsų nori. Kūrinys kreipiasi į Kūrėją, todėl nediktuoja jam savo valios, bet tik nuolankiai prašo pažvelgti į jo silpnumą, neišmanymą ir suteikti tai, kas jam reikalingiausia.
Dievo akyse yra labai brangi nuolanki žmogaus malda. Jėzus šitai užtvirtino palyginime apie šventykloje besimeldžiančius fariziejų ir muitininką. Fariziejus maldoje klojo Dievui, kaip tobulai jis viską vykdo. Muitininkas gi neaiškino Dievui, koks jis esąs geras, tik nuolankiai maldavo: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“ (Lk 18,13). Jėzus apie jį pasakė: „Šitas nuėjo į namus nuteisintas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 18,14).
Pranašo Ezekielio knygoje skaitome tokius Viešpaties žodžius: „Jie turi akis matyti, bet nemato, turi ausis girdėti, bet negirdi, nes yra maištingi namai.“ (Ez 12,1). Šie žodžiai buvo taikomi išdidžiai, maištaujančiai ir dvasiškai aklai tautai. Šie žodžiai tinka visiems, kurie, matydami šį nuostabų pasaulį, nemato jo Kūrėjo, ypač tinka tiems, kurie nuodėmėmis ar išdidumu užkietina savo širdis ir tampa dvasiškai akli.
Mes taip pat būtume dvasiškai akli, jei nepastebėtume savo puikybės, egoizmo, savanaudiškumo, meilės žmonėms stokos.
Palyginkime akląjį elgetą, kuris be savo suplyšusio apsiausto nieko daugiau neturėjo, su turtingu vyru, kuris kreipėsi į Jėzų, klausdamas apie amžinąjį gyvenimą. Vyras buvo turtingas ir, kaip geras izraelitas, laikėsi Įstatymo. Nepaisant to, jis liko aklas ir nepaklausė Jėzaus raginimo tapti jo mokiniu, nes jis per daug buvo įsimylėjęs turimas gėrybes. Medžiaginės gėrybės sukliudė vyrui Jėzaus asmenyje išvysti Dievo Sūnų. Aklasis Bartimiejus turėjo tik elgetos apsiaustą ir nuolankią širdį ir jis nusekė paskui Jėzų. Štai esminė Evangelijos pamoka: už viską labiau vertinti Dievą ir šalinti iš kelio visas kliūtis, kurios kliudytų gyventi taip, kaip nori Dievas. Šią pamoką reikia išmokti taip gerai, kaip Tėve mūsų maldą, nes jos neišmokę rizikuotume visą gyvenimą likti akli.
Dvasinio aklumo pavojus yra aktualus visiems žmonėms, neišskiriant tikinčiųjų, tame tarpe ir dvasiškių. Todėl Jėzus dažnai savo meto tautos dvasinius vadus kaltino aklumu. Kiek daug dvasinio aklumo yra mūsų dienose! Visi esame gundomi matyti tik kitų klaidas, o apie save mąstyti tik gerai ar labai gerai. Būtų didelė bėda, jei pasiduodame šiai pagundai, nes taptume išdidūs, pikti ir negailestingi kritikai. Šios rūšies žmonės nesugeba nieko pozityvaus sukurti. Laimingas žmogus, sugebantis nuolankiai žvelgti į save, nes jis pelno Dievo gailestingumą.
Pasakojimas apie akląjį moko, kad yra išganinga šauktis Jėzaus vardo. Aklasis šaukė: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Šauktis Jėzaus vardo reiškia maldauti Dievo gailestingumo. Šventasis Raštas ne vienoje vietoje kalba: „Kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“ (Apd 2,21; Jl 3,5).
Arkivysk. Sig. Tamkevičius
